Apie būtinybę komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams

Vokiečiai dažnai giriami dėl civilizuoto santykio su istorija, nes prisiėmė kolektyvinę kaltę. Jie ir nacizmo nusikaltimų mastą suvokia, ir žalą atlyginti stengiasi, ir jaučia atsakomybę, kad būtų išugdytas teisingas ateinančių kartų požiūris į praeitį. Kai vokiečiai dėl to giriami, jie dažniausiai kukliai tyli. Tik vienas, išklausęs mano komplimentus, su ironiška šypsena papurtė galvą: „Tai ne mūsų nuopelnas. Civilizuotus tapti mus privertė.“ Jis turėjo omenyje Niurnbergo procesą ir jo pasekmes.

Nuo tada, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, grupelė aktyvistų iš Rytų Europos valstybių siekia, kad komunizmo nusikaltimai būtų bent jau simboliškai prilyginti nacizmo nusikaltimams, o jų vykdytojai pasmerkti. Surinkta daugybė masinio teroro ir smurto įrodymų, tačiau dalis europiečių, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, atkakliai įrodinėja, esą komunistiniai nusikaltimai, nors ir smerktini, vis dėlto nelygintini su nacistiniais.

Jei apie šią europiečių dilemą papasakočiau kokiam nors Afrikos kontinento gyventojui, prislėgtam įvairaus plauko smurtaujančių tironų, jis turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio: turtingi ir laimingi Šiaurės žmonės, matyt, neturi kitų problemų, kad ginčijasi dėl visiškai akivaizdžių dalykų. Ši europiečių „dilema“, ko gero, yra vienas iš tų atvejų, kai sėdintis po obelim kaimietis parodo daugiau išminties už ne vieną intelektualą, minantį universitetų slenksčius. Pasak delfi tinklalapio autoriaus Ramūno Bogdano, tie, kurie imasi moralinio komunistų ir nacių nusikaltimų hierarchizavimo, patys prasilenkia su morale.1 Mintis griežtoka, bet sunku būtų ją paneigti.

Vis dėlto diskusijos labui darysiu prielaidą, kad esama faktorių, verčiančių neigti šių nusikaltimų sulyginimą. Kitas šio teksto adresatas – pragmatikai, kurie iš principo sutinka, kad tarp abiejų nusikaltimų galima dėti moralinį ir teisinį lygybės ženklą, bet nemano, kad tai svarbu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tokia pozicija, mano manymu, yra klaidinga.

Vakarų Europos oponentų požiūris

Manyčiau, neverta gilintis, kodėl nusikaltimų sulyginimo idėją atmeta Lietuvos kairieji – savaime suprantama, kad jiems tai būtų itin neparanku. Vakarų Europos kairieji savo poziciją, atrodytų, niekuo nesiskiriančią nuo Lietuvos kairiųjų, grindžia siekdami visai kitokių tikslų. Rytų kairieji nusikaltimų sulyginimą atmeta iš baimės, kad praras valdžią. Vakarų kairieji, priešingai – bijo, kad senasis valdžios elitas įgaus pavojingai didelį svorį. Moralės požiūriu tai dvi fundamentaliai priešingos, nors išoriškai labai panašios, pozicijos.

Taigi, kokie yra nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo oponentų Vakarų Europoje argumentai? Kai kas sako, esą vakariečiams tiesiog stinga istorinio išprusimo. Nors tai, žinoma, ne vienintelis, tačiau gana reikšmingas veiksnys. Beveik visi Vakarų europiečiai žino, kad Stalinas tikrai nebuvo Nobelio taikos premijos laureatas. Didelė dalis vakariečių žino ir tai, kad Stalinas padarė daugybę kraupių nusikaltimų Rytų Europoje ir Rusijoje, panašiai kaip ir Mao Dzedongas Kinijoje ar Pol Potas Kambodžoje. Bet maždaug tuo jų žinojimas ir apsiriboja, aišku, esama tam tikrų išimčių. Jei apibersite vakarietį pašnekovą konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, ką jis žino apie masinius trėmimus, apie tyčia sukeltą badą Ukrainoje, apie Katynę, apie mirties lagerius Kolymoje ir kitur Sibiro glūdumoje, į jus pažvelgs nustebusios akys. O apie nacizmo nusikaltimus vakariečiai, net ir ne itin intelektualūs, žino labai daug. Tuo stebėtis nevertėtų. Natūralu, kad žinios apie savo krašto ar regiono istoriją visada yra išsamesnės. Tačiau tą faktą svarbu turėti omenyje, kai aiškinamės, kodėl vakariečiai nenori vienodai pasmerkti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.

Modernaus vakariečio įsitikinimu, didžiausias visų laikų nusikaltėlis yra fašistas, jam prilygti žiaurumu negali niekas. Tokį požiūrį lemia ne tik istorinis, bet ir meninis kultūrinis Vakarų kontekstas. Antai bene 90 proc. Holivudo filmų, pasakojančių apie nusikalstamus režimus, sudaro filmai apie nacizmą. Ne vienas vakarietis, detaliau susipažinęs su Rytų Europos ar kitų nuo komunizmo nukentėjusų šalių istorija, pasijunta sukrėstas, nes anksčiau nedaug ką apie tai žinojo. O kaipgi žinomą nusikaltimą palyginsi su tau nežinomu? Tačiau įtakinga Vakarų intelektualų dalis mano, kad jų turimos žinios yra pakankamos, todėl iš principo atmeta nusikaltimų sulyginimą. Suprantama, tai arogantiška laikysena, bet vien arogancija galima paaiškinti anaiptol ne viską. Ne vienas net ir gerai informuotas vakarietis taip pat laikosi tokios pozicijos.

Turėtume suprasti, kad vokiečiai niekada nesiūlys komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo nusikaltimams, nes tai reikštų esą jie išsisukinėja nuo moralinės atsakomybės. Net ir tuo atveju, jei būtų sutarta, kad nėra jokio objektyvaus (apibrėžimų ir faktų lygmeniu) pagrindo atmesti nusikaltimų sulyginimą, dori vokiečiai tam vis tiek nepritars. Kodėl? Įsivaizduokite, kad du kaimynai Jonas ir Petras po ilgų kivirčų nusprendė susitaikyti ir bando peržvelgti savo praeitį. Jeigu Jonas ims aiškinti, kad Petro kaltė dėl konflikto buvo didesnė, tai draugiškas pokalbis, ko gero, baigsis muštynėmis. Kaimynų šansai susitaikyti bus kur kas didesni, jeigu abu stengsis kilniaširdiškai prisiimti didesnę kaltės dalį. Taigi, kultūringo ir jautraus vokiečio sąmonėje bandymas Hitlerio kaip didžiausio galvažudžio „titulą“ prilyginti kito galvažudžio – Stalino „religijoms“ prieštarauja kertiniams moralumo ir mandagumo principams.

Be to, dalis vokiečių visuomenės nusikaltimų sulyginimą atmeta ir todėl, kad tai asocijuojasi su vadinamuoju „istorikų ginču“ (Historikerstreit), kurį XX a. 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje sukėlė vokiečių istorikas Ernstas Nolte. „Istorikų ginčas“ – vienas svarbiausių Vokietijos intelektualinio gyvenimo įvykių XX a. pabaigoje, įtraukęs daug garsių (ne tik vokiečių) istorikų, filosofų, įtakingų dienraščių ir žurnalų redaktorių. „Istorikų ginčą“ išprovokavo Nolte’s svarstymai, kad bolševizmas atsirado anksčiau už nacizmą. Pabrėždamas bolševizmo nusikaltimų istorinį pirmumą, o nacių veiklą vadindamas reakcija į komunizmo grėsmę, Nolte tarsi teigė, kad naciai buvo ne (tik) nusikaltėliai, bet (ir) aukos, t. y. veikė ne (tik) agresyviai, bet (ir) preventyviai. Nolte citavo žydų bendruomenės atstovo Chaimo Weizmanno žodžius, pasakytus 1939 m., esą pasaulio žydai šiame kare rems Didžiąją Britaniją, darydamas išvadą, atseit dėl to Hitleris turėjo teisę žydus suimti kaip karo belaisvius. Nors Nolte’s mintys interpretuojamos įvairiai, manyčiau, kairiųjų intelektualų pasipiktinimas buvo visiškai pagrįstas, nes panašu, kad šis istorikas siekė bent iš dalies pateisinti nacių veiksmus.

Kairieji intelektualai, atakavę Nolte, ypač garsusis vokiečių hermeneutikas Jürgenas Habermasas, pabrėždami nacių nusikaltimų išskirtinumą ar unikalumą (Singularität), bet kokius bandymus kalbėti apie kitus genocido atvejus laikė žydų holokausto menkinimu. Per „istorikų ginčą“ buvo išsakyta ir nuosaikesnių nuomonių – atsiribota nuo Nolte’s bandymų kauzaliniu būdu sureliatyvinti nacizmą, bet kartu buvo pabrėžiama, kad bolševikų nusikaltimai nėra lengvesni už nacių nusikaltimus. Deja, nuosaikios nuomonės, kaip paprastai būna, liko diskusijų paraštėse.

„Istorikų ginčas“ padarė didelį psichologinį poveikį vokiečių kultūrai ir tai lėmė, kad nuo tada bet koks bandymas suabejoti nacių nusikaltimų išskirtinumu iškart tapatinamas su Nolte ir su pronacistiniais reakcionierių sluoksniais, nes šį istoriką daug kas laikė jų atstovu.

Lietuvoje apstu tiek Nolte’s, tiek Habermaso šalininkų, deja, ir vieni, ir kiti linkę perlenkti lazdą. Lietuvių, panašiai kaip ir vokiečių, kairieji mėgsta „suplakti“ į vieną du skirtingus argumentus. Antai reikalavimą, kad komunistų ir fašistų nusikaltimai būtų vienodai teisiškai ir morališkai įvertinti, lyg niekur nieko tapatina su žydų holokausto neigimu arba su bandymu Lietuvos žydų holokaustą pateisinti tuo, kad jie „istoriškai anksčiau“ kolaboravo su sovietais (vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija). Buvo žydų, kolaboravusių su bolševikais. Buvo lietuvių, kolaboravusių su naciais. Kai kurie žydai prisidėjo prie lietuvių naikinimo, o kai kurie lietuviai – prie žydų holokausto. Tai liūdni ir nepaneigiami faktai. Bet jeigu aš sakau, kad abu – ir Jonas, ir Petras – yra vienodai bjaurūs mušeikos, tai nereiškia, neva bandau Petrą išteisinti. O jeigu sakau, kad Jonas buvo mušeika dar prieš sutikdamas Petrą, iš to logiškai neseka, kad Petro elgesį laikau pateisinama reakcija į Jono veiksmus. Žinau, kad akademikams irgi svarbu lavinti fantaziją, bet negalima leisti, kad fantazija nustelbtų analitinius įgūdžius.

Vokietijos „istorikų ginčas“ irgi neišvengė asmeniškumų, išankstinių nusistatymų, nelogiškų išvadų, agresyvaus tono, oponentų minčių iškraipymo… Tuos tekstus skaitant nelengva tikrus argumentus atsijoti nuo emocinių proveržių. Įdomu tai, kad kairieji, įrodinėdami nacių nusikaltimų ir holokausto išskirtinumą, pasirinko tokį argumentavimo stilių, kuris primena vadinamąjį „ėjimą ratu“. Tarkime, aš prašau man paaiškinti, kas yra „šakutė“, o jūs atsakote, kad „šakutė – tai stalo įrankis“. Tada aš bandau sužinoti, kas yra „stalo įrankiai“, o jūs man paaiškinate, kad „stalo įrankiai – tai tokie daiktai kaip, pavyzdžiui, šakutė“. Taip ir vaikščiojame ratu, niekur nenueidami ir nieko neišsiaiškindami. Panašiai argumentuoja kairieji vokiečių intelektualai, gindami nacių nusikaltimų išskirtinumo idėją. Jie sako: „Nagi pamąstykite apie žydų naikinimą, ir jums bus aišku kaip dieną, kodėl nacių nusikaltimai su niekuo nesulyginami!“ Bet kai oponentai primena kitų tautų genocidą, kairieji intelektualai, neneigdami, kad genocidų būta ir kitur, pabrėžia, esą tuos kitus vykdė „ne tokie išskirtiniai nusikaltėliai kaip naciai!“

Taigi, Rytų ir Vakarų kairiųjų argumentavimo stilius (tiksliau, ta jo dalis, kuri susijusi su nusikaltimų sulyginimu) labai panašus. Jam būdingi silpni, be to, cirkuliariniai argumentai (jau minėtas „ėjimas ratu“), netiksliai apibrėžiamos sąvokos, neatidumas oponentų teiginiams, vienos minties suplakimas su kita. Tai rodo, kad šiose diskusijose ima viršų baimė, emocijos ir užkulisiniai tikslai. Garsus vokiečių istorikas Immanuelis Geissas už tai griežtai kritikavo vokiečių kairiuosius intelektualus.

Svarbus skirtumas tarp rytiečių ir vakariečių požiūrio yra ir tai, kad Vakarų kairiųjų laikyseną galima morališkai pateisinti nerašytu intelektualų „kodeksu“. Juk net praslinkus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Niurnbergo (1968 m.), nors Vakarų Vokietija priklausė antinacinio aljanso įtakos zonai, šalies administracinės struktūros (ypač teismai ir universitetai) nebuvo atsikračiusios asmenų, kolaboravusių su nacių režimu. Protestuodama prieš nacizmo reliktus, kairiųjų pažiūrų studentija, vedama Rudi’o Dutschke’s ir kitų aktyvistų, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išėjo į gatves. Tad kairieji Vakarų intelektualai ir per „istorikų ginčą“, praslinkus beveik dvidešimčiai metų po studentų protestų, darė būtent tai, kas laikoma moraline intelektualų pareiga – stengėsi užkirsti kelią, kad represyvus isteblišmentas negrįžtų į valdžią su išvalytu munduru. Rytų kairieji tokia moraline aureole tikrai negalėtų pasididžiuoti. Lietuvos gyventojus keletą metų žiauriai naikino, penkis dešimtmečius šalį represyviai valdė būtent kairiųjų režimas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo neįvyko ne tik „raudonojo Niurnbergo“, bet net ir elementarios desovietizacijos, tokios, kokia vyko kitose Rytų Europos šalyse. Negana to, šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius šalį kontroliavo kagėbistinių Rusijos sluoksnių pinigai. Kas mano, kad tai nedarė (nedaro) kliūčių Lietuvos stiprėjimui ir jos integracijai į Europą, yra apgailėtinai naivus.

Reikėtų priminti, kad terminas „komunizmo nusikaltimai“ vakariečiams asocijuojasi ne tik su stalinistiniais, bet ir su poststalinistiniais nusikaltimais, kurių irgi buvo apstu, tačiau jų forma ir mastai nepalyginamai švelnesni. Žinoma, teigti, kad vien todėl komunizmo nusikaltimai nelygintini su nacizmo nusikaltimais, nėra jokio pagrindo. Negi padarytas blogis automatiškai sumažėja dėl to, kad nusikaltėlis nebedaro kitų nusikaltimų? Iš to taip pat nevertėtų daryti išvados, kad kairiųjų beprotybė yra mažiau pavojinga už dešiniųjų. Juk niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad nacių režimas nebūtų virtęs mažiau smurtiniu, jei būtų išsilaikęs dar 50 metų. Po Hitlerio mirties fašistinė diktatūra Vokietijoje gal irgi būtų įgavusi švelnesnių bruožų, kaip atsitiko SSRS, kai komunistinis režimas po Stalino mirties tapo mažiau represyvus.

Vakarų priešiškumą bandymams komunistus prilyginti naciams geriau suprasime prisiminę, kad komunistiniai judėjimai suvaidino reikšmingą vaidmenį antinaciniame pasipriešinime, todėl automatiškai atsidūrė teisiųjų pusėje. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, užaugo ištisos kartos, kurioms postringauti apie pasaulinę revoliuciją, nerūpestingai gurkšnojant brangų vyną, yra toks pat šventas reikalas kaip sekmadienio Mišios katalikams.

Visa tai sakau ne todėl, kad manyčiau, jog neverta siekti dviejų režimų sulyginimo, neva vis tiek nieko nepešime. Priešingai – norėčiau paskatinti savo tėvynainius, kad atsikratytų nevisavertiškumo komplekso. Rytų Europos reikalavimus Vakarų valstybės atmeta ne todėl, kad geriau (arba kitaip) supranta, kas yra teisingumas, o todėl, kad nelabai domisi, kas vyksta už jų kiemo vartų. Tai būdinga beveik visoms didelėms šalims. Lietuviams ir kitiems rytų europiečiams reikėtų įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: Vakarų pasipriešinimas Rytų teisingumo siekiui anaiptol nereiškia, kad tasai siekis neturi teisinio ir moralinio pagrindo. Tas priešinimasis, beje, nereiškia ir to, neva Vakarams trūksta geros valios. Tiesiog Vakarų Europa yra istoriškai predeterminuota tokiam priešinimuisi. Santykis su komunizmu yra takoskyra tarp Europos Vakarų ir Rytų istorinės patirties. Susišnekėti nėra lengva dėl skirtingo vaidmens, kurį vienoje ir kitoje pusėje suvaidino kairieji ir dešinieji. Šį ginčą laimės tas, kas pasistengs tapti geriau informuotas apie oponento realijas ir argumentus.

Teorijos ir praktikos lygmenys

Istorikas Egidijus Aleksandravičius, aptardamas skirtingą Vakarų ir Rytų Europos santykį su komunizmu,2 sako, esą viena iš priežasčių, kodėl Vakarai atmeta idėją pasmerkti komunizmą, prilyginant jį nacizmui, yra ta, kad komunizmas susikompromitavo tik praktiniu, bet ne teoriniu lygmeniu. O nacizmas Vakaruose susikompromitavęs abiem lygmenimis. Pasak Aleksandravičiaus, „komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant su nacionalsocializmo idėjomis, pati savaime nebuvo nusikalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikalstamą, labiau žudikišką režimą, negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose.“ Pati kairioji mintis, orientuota į darbininkų interesų gynimą, jautrumą skurstantiems ir bendrą socialinį teisingumą, nėra susikompromitavusi: „Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmonių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Ir šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusiam turto ir skurdo išsiskyrimui.“

Pirmiausia reikia pasakyti, kad moralinė takoskyra tarp komunizmo ir nacizmo teorijos ir praktikos lygmenimis yra ginčytinas dalykas. Darbininkų interesai, parama vargšams ir socialinis solidarumas – tai anaiptol ne visa komunistinė utopija, o tik viena, teigiama, jos dalis. Kita, neigiama, dalis buvo nuožmus susidorojimas su neproletarinėmis klasėmis, radikalus teisės į privačią nuosavybę neigimas, nepagarba žmogaus prigimčiai, ypač teisei į laisvę, į privatumą, į individualią gyvenimo koncepciją, teoretizuojant, esą reikia sukurti naują žmogaus tipą, kuris jaustųsi laimingas, negalėdamas savarankiškai mąstyti. Individualizmas ir laisvė komunizmo teoretikams buvo ne vertybės, bet keiksmažodžiai. Juk ir kolūkiai buvo steigiami sekant komunizmo teorija. Tad kaip galima sakyti, kad komunizmas susikompromitavo tik praktikos lygmeniu?

Nacizmas irgi nėra visa dešiniosios idėjos (tiksliau, vienos iš dešiniųjų idėjų) utopija, o tik kraštutinė, negatyvi, jos dalis. Pozityvi tos idėjos pusė yra tai, ko ir dabar laikosi daugelis neradikalių dešiniųjų partijų, – patriotizmas, tautiškumas, valstybės interesų paisymas. Nei patriotiškumas, nei valstybės interesų paisymas Vakaruose nėra susikompromitavę. Nors akivaizdu: patriotinių kalbų kai kurie vakariečiai klausosi ypač atsargiai, nes žino, kas atsitinka, kai ši pozityvi ir nekalta idėja išsigimsta.

Galima sakyti, kad apskritai kiekviena idėja turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą. Tarkim, kas nors imasi ginti X grupės reiškinius ir tai yra pozityvu, bet jei tie gynėjai neigs ir agresyviai priešinsis viskam, kas nepriklauso X reiškinių grupei, tai bus neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, ekologai vegetarai gina gyvūnų teises – tai yra neabejotinai teigiama idėja. Tačiau, jeigu vegetarai ims persekioti nevegetarus, žudys tuos, kurie neatsisako pasmaguriauti vištienos, kaip juos vertinsime tada?

Taigi, Aleksandravičius yra visiškai teisus, teigdamas, kad Vakarai nenori pasmerkti komunizmo, nes žavisi teigiama kairiųjų utopijos puse. Tačiau taip yra ne todėl, kad kairiųjų idėjos esą nesusikompromitavo, o todėl, kad Vakarai nesusidūrė su kraštutine negatyviąja kairiųjų utopijos puse ir lengvai pamiršo su ja susidūrusiųjų skausmą. Šiandien Vakaruose tokių genialių komunizmo kritikų kaip George’as Orwellas jau negalėtų atsirasti, nes naujosios kartos apskritai nieko nėra girdėjusios apie absurdiškąją komunizmo utopijos pusę. Komunizmo radimosi laikais (t. y. gerokai anksčiau, negu kilo nacizmo pavojus), kai Vakarų kairieji dar skleidė tokias idėjas kaip privačios nuosavybės panaikinimas, Vakarų Europos valstybėse jie buvo laikomi tiesiog dar viena pavojinga sekta, o jos visos turi nemažai simpatikų. Kairiųjų autoritetas Vakaruose išaugo tik tada, kai jie išsižadėjo kraštutinių negatyvių idėjų. Lietuvos komunistai po nepriklausomybės atkūrimo irgi skubiai atsisakė tokių kairiųjų utopijos atramų kaip planinė ekonomika, kolūkiai, privačios nuosavybės neigimas ir t. t. Jeigu nebūtų to padarę, išsilaikyti valdžioje jiems nebūtų padėję nei sovietiniais laikais susiklostę tvirti korupciniai klaniniai ryšiai, nei partijos pavadinimo kaitaliojimas. Kraštutinė kairiųjų utopijos dalis yra tokia susikompromitavusi, kad joks Vakarų politikas, kuriam rūpi jo karjera, apie tokias idėjas nė neužsimena. Štai kodėl ima atrodyti, kad nuosaikioji, teigiama, komunizmo pusė yra visa kairiųjų utopija.

Taigi, kritikuotina yra pati Aleksandravičiaus argumentacijos forma. Absurdiška yra teigti, kad du objektai (nacizmas ir komunizmas) yra „nelyginami“, ant svarstyklių dedant ne tų objektų atsiradimo ir apraiškų visumą, bet priešpastatant vienos idėjos kraštutinę-negatyvią formą kitos idėjos nuosaikiajai-teigiamai versijai. Geriau suvoksime tokios argumentacijos absurdiškumą, jeigu įsivaizduosime maisto produktų degustatorių, teigiantį, kad firmos A produktai yra „nepalyginamai“ geresni už firmos B produktus. Kažin ką gi pasakytume apie tokio degustatoriaus metodiką, sužinoję,  jog savo tyrimo rezultatus jis gavo lygindamas šviežius firmos A produktus su surūgusiais firmos B gaminiais? (Ši absurdiška argumentacijos forma būdinga, deja,  ne vienam E. Aleksandravičiui. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius argumentuoja beveik identiškai.)

Kita vertus, Aleksandravičiaus įžvalgos apie vakariečių požiūrį yra svarbios ir mūsų diskusijai, nes brėžti takoskyrą tarp teorijos ir praktikos yra ypač populiaru. Vieni sako, kad komunizmas nelygintinas su nacizmu, nes komunizmo idėjos yra geros. Antri aiškina, kad geros bent jau idėjinės komunizmo ištakos. Treti tvirtina, kad komunizmas atsirado racionaliu pagrindu – iš noro apginti darbininkų klasę, o ne iš beprotybės ar iracionalios neapykantos. Nežinau, kas pirmasis pateikė tokią argumentaciją Vakaruose, bet „istorikų ginče“ jai iš dalies atstovavo autoritetingas intelektualas Rudolfas Augsteinas – kairiosios pakraipos savaitraščio Der Spiegel redaktorius.

Panagrinėkime šį argumentą atidžiau. Ar komunizmo nusikaltimai laikytini lengvesniais už nacizmo nusikaltimus vien todėl, kad komunizmas bent jau atsirado iš gerų idėjų, bent jau turėjo racionalų pagrindą, nepaisant to, kad vis tiek virto beprotišku mirties šokiu? Pirmiausia, kaip minėjau, nacizmą irgi galima interpretuoti kaip geros idėjos išsigimimą. Patriotizmas, ištikimybė valstybės interesams turi irgi gerą, racionalų pagrindą, kurį nacizmas radikalizavo ir iškreipė. Didieji pogromai prieš žydus (Kristalnacht) prasidėjo lapkričio devintąją – tą dieną, kai nuo žaizdų mirė Ernstas Eduardas vom Rathas, sužeistas Lenkijos žydo Herschelio Grynszpano. Savaime suprantama, Ratho nužudymas nacių ideologui Goebbelsui buvo tik pretekstas išpūsti propagandos „burbulą“ ir apkaltinti žydus pasauliniu sąmokslu prieš vokiečius, atseit vokiečiai turi „reaguoti“, kad nuo jo apsigintų. Bet argi proletariato interesų gynimas Stalinui nebuvo viso labo pretekstas susidoroti su politiniais varžovais Rusijoje, o vėliau užgrobti Rytų Europą?

Net ir tuo atveju, jeigu sutiksime, kad nacizmas neturėjo (tokio gero) preteksto pagrįsti savo nusikaltimams kaip komunizmas, tai anaiptol nereikš, kad komunizmo nusikaltimai yra mažesni. Tarptautinė teisė nenumato jokio pateisinimo ar bausmės sušvelninimo, kuris priklausytų nuo nusikaltimų padarymo preteksto ar priežasties. To nenumato ir baudžiamasis kodeksas. Jeigu aš nužudyčiau kokį nors turtingą giminaitį tikėdamasi jo palikimo, tai būtų laikoma nužudymu iš žemų paskatų, ir ši klasifikacija nepasikeistų, jeigu teisme įrodyčiau, kad mano paskatos nebuvo žemos, nes palikimą ketinau panaudoti kilniais, pavyzdžiui, labdaros tikslais.

Dar ir šiandien Vokietijos pataisos namuose yra kalinami vadinamosios Raudonosios armijos frakcijos (RAF – Rote Armee Fraktion) nariai. Ši organizacija, kaip žinoma, buvo radikalių VFR kairiųjų grupė, kurios atsiradimą paskatino Rudi’o Dutschke’s inspiruoti protestai ir kuri per du „veiklos“ dešimtmečius pagrobė ir nužudė nemažai įvairių asmenų. Dažniausiai tai buvo turtingi ir įtakingi verslininkai – RAF tikėjo, kad kovoja su „grobikais kapitalistais“, pagal tai atsirinkdavo ir savo taikinius. Prašymai RAF narius amnestuoti ir išleisti į laisvę kaskart yra atmetami, nepaisant jų „gerų ketinimų“, nors RAF advokatai apeliuoja būtent į Frakcijos norą „gelbėti pasaulį“. Taigi kova su proletariato išnaudotojais nėra pagrindas žmogžudystėms pateisinti.

Pagaliau atkreipkime dėmesį į tai, kad klausimas, ar galima sulyginti du nusikaltėlius, esmingai skiriasi nuo klausimo, ar galima sulyginti du nusikaltimus. Teisinis nusikaltimų ir nusikaltėlių sulyginimas turi skirtingą prasmę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų taikomos skirtingos bausmės nusikaltėliams, teisiamiems pagal tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau asmens pakaltinamumo idėja nesiremia tokiais dalykais kaip „geri norai“. Pakaltinamumo idėja remiasi tokiais dalykais kaip realybės suvokimo sutrikimai (nesveika psichika, klaidinga realybės interpretacija ar priverstinė intoksikacija). Šiuo atžvilgiu Hitleris, kurį daug kas laiko bepročiu, regis, būtų lyg ir tinkamesnė kandidatūra „mažiau kalto“ žudiko vaidmeniui. Kita vertus, baudžiamasis kodeksas beprotybę traktuoja specifiškai, taigi apibrėžimas netiktų nei Hitleriui, nei Stalinui.

Šis tekstas skirtas nusikaltimų, o ne nusikaltėlių, sulyginimo idėjai aptarti. Noras pagrįsti moralinį skirtumą tarp nacizmo ir stalinizmo man primena tai, ką vokiečiai taikliai apibūdina žodžiu Haarspalterei, – kai bandoma išilgai perskelti plauką, kad iš vieno plono pasidarytų du, dar plonesni.

Tarptautinės teisės apibrėžimų lygmuo

Bet ką apskritai reiškia sulyginti du nusikaltimus ar tokį sulyginimą atmesti? Pritarti arba nepritarti dviejų nusikaltimų (ar jų grupių) sulyginimui galima istoriniu, moraliniu ir teisiniu pagrindu. Du nusikaltimai (ar dvi jų grupės) gali skirtis pagal istorinę genezę, bet nesiskirti pagal moralinius ir teisinius parametrus. Pavyzdžiui, senovės romėnų imperializmas istoriniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiais labai skiriasi nuo XVII–XIX a. britų imperializmo, bet jau vien tai, kad ir vienam, ir kitam taikomas tas pats žodis „imperializmas“, rodo, kad morališkai ir teisiškai abu procesai vertinami kaip tapatūs. Taigi, reikalavimas senovės romėnų ir britų imperijas sulyginti istoriniu požiūriu būtų absurdiškas, o teisinis ar moralinis jų sulyginimas yra visiškai įmanomas. Teisė ir moralė siekia sukurti universalius principus ir vertinimo kriterijus, kurių funkcija yra peržengti istorinio konkretumo ribas, kad būtų įmanoma vieną reiškinį palyginti su kitu. Nėra dviejų žmogžudysčių, vagysčių ar kitoms kategorijoms priskirtinų nusikaltimų, kurių aplinkybės ar stilius būtų visiškai vienodi. Tačiau pagal teisinę praktiką yra įprasta, kad istoriškai skirtingi veiksmai yra kategorizuojami kaip moraliniu ir teisiniu požiūriu tapatūs, jei esminiai jų bruožai atitinka universalius nusikaltimų apibrėžimus.

Teisiniu atžvilgiu sulyginti du nusikaltimus reiškia pripažinti, kad du veiksmai pažeidžia normą pagal to paties baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir atvirkščiai – jei du nusikaltimai, pažeidžiantys tą pačią normą, nėra sulyginami, vadinasi, jiems taikomas ne tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Teisė ir moralė, žinoma, ne visada duoda identiškus atsakymus, tačiau teisinis įvertinimas visada suteikia tam tikrą moralinę perspektyvą.

Naciai Niurnbergo procese buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl nusikaltimo taikai (agresijos), nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų. Genocido sąvoka ir genocido nusikaltimo apibrėžimas atsirado po Niurnbergo tribunolo, 1948 m. vykusioje Jungtinių Tautų asamblėjoje. Šiandien pagrindinis tarptautinės teisės aktas, kuriuo grindžiami tarptautiniai baudžiamieji nuosprendžiai, yra Romos Statutas. Jame įvardijami visi keturi nusikaltimų tipai, kuriuos nagrinėja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, – tai agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai. Jei Niurnbergo tribunolas būtų įtraukęs ir kaltinimą genocidu, naciai būtų pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl jo. Taigi objektyvi ir dalykiška bazė mūsų dilemai spręsti būtų klausimas, ar yra pagrindas komunistus irgi apkaltinti visais keturiais Romos Statute išvardytais nusikaltimais.

Nekyla abejonių, kad raudonarmiečiai, čekistai ir KGB padarė daugybę karo nusikaltimų, tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, kūno žalojimas, piktybiškas privačios nuosavybės niokojimas, priverstinis rekrutų ėmimas, neteisėtos deportacijos ir t. t. Perskaičius ilgą aštuntąjį Romos Statuto straipsnį, skirtą karo nusikaltimų tipologizavimui, reikėtų „su žvake“ ieškoti tokių paragrafų, pagal kuriuos bolševikai būtų nekalti. Faktą, kad Sovietų Rusija yra nusikaltusi taikai, nes vykdė agresiją prieš suverenias ir taikias Rytų Europos valstybes, retai kas neigia. Lietuvoje tuo abejoja nebent Algirdas Paleckis ir kai kurie nomenklatūriniai istorikai, pučiantys į vieną dūdą su tais Rusijos istorikais, kurie nė neslepia, kad yra nusiteikę šovinistiškai. Mažai kas abejoja ir tuo, kad komunistiniai režimai yra nusikaltę žmogiškumui. Taigi atrodo, kad pagrindinis klausimas yra susijęs su tuo, ar komunistai vykdė genocidą.

Romos Statuto šeštasis straipsnis genocidą apibūdina kaip veiksmus, „kurių tikslas yra sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei“. Yra paminėtos penkios tokių veiksmų formos – žudymas, sunkūs fiziologiniai ar psichologiniai sužalojimai, tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, dėl kurių visi tos grupės nariai (arba dalis jų) žūtų, taip pat priemonės, ribojančios tos grupės žmonių gimstamumą, prievartinis tos grupės vaikų atidavimas kitai grupei. Toks genocido apibrėžimas į Romos Statutą yra pažodžiui perkeltas iš 1948 m. konvencijos. Kaip teigia ne vienas rimtas istorikas, naikinimas socialiniu ar klasiniu pagrindu į genocido apibrėžimą 1948 m. nebuvo įtrauktas todėl, kad tam pasipriešino Stalinas. Remdamiesi tokia formuluote, kairieji įrodinėja, kad komunistiniai režimai nevykdė genocido, nes žmonės buvo naikinami klasiniu pagrindu, dėl politinės nuomonės ar socialinės kilmės, bet ne pagal etninį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą.

Jei tokią siaurą genocido sąvoką lėmė ne moraliniai argumentai, o Stalino apsukrumas, tai nėra ir moralinės pareigos ją pripažinti. Vis dėlto turėtume klausti, ar yra moralinis pagrindas priimti tokią siaurą genocido sąvoką? Kuo žmonių naikinimas pagal etninę ar rasinę priklausomybę skiriasi nuo naikinimo pagal klasinį, socialinės kilmės ar politinės nuostatos principą? Yra manančių, kad rasinis ar etninis naikinimas yra baisesnis todėl, kad individas nei rasės, nei tautybės negali pakeisti. Politinę nuomonę pakeisti galima, tad, jeigu yra naikinami kitamaniai, individas bent jau turi šiokį tokį šansą išsisukti, pakeitęs nuomonę. Bet kodėl tada genocidui nepriskiriamas naikinimas pagal socialinę kilmę? Juk jos individas irgi negali pakeisti. Ir kodėl tada į genocido sąvoką įtraukta religija? Juk ją pakeisti galima. Kodėl apskritai reikėtų manyti, kad žmonių naikinimas yra baisesnis, jeigu atranką lemia dalykai, kurių pakeisti individas iš principo negali? Juk daugelis žmonių savo tautybę, nuomonę ar religiją taip brangina, kad negali jų pakeisti, nesvarbu, ar tie pakeitimai iš principo įmanomi, ar ne. Antai priklausomybė vienai iš dviejų lyčių šiais laikais jau nėra iš principo nepakeičiamas dalykas. Tai negi dėl šios priežasties naikinimas lyties pagrindu turėtų priklausyti lengvesnių nusikaltimų kategorijai negu naikinimas už tai, kad tie asmenys yra, pavyzdžiui, juodaodžiai, lietuviai arba čečėnai? Labai abejoju, kad atsiras daug žmonių, kuriuos šis argumentas įtikintų.

¹    R. Bogdanas. Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą apie P. Stankerą. www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.

²    Eglė Samoškaitė. E. Aleksandravičius: mums komunizmas – kančios sinonimas, vakariečiams – gerovės valstybės prielaida, www.delfi.lt, 2010 m. spalio mėn. 29 d. Visos E. Aleksandravičiaus citatos yra paimtos iš šio straipsnio.

Šaltinis: Kultūros barai

Pastaba: čia pateikiame pakoreguotą ir papildytą teksto versiją.

Dėl Naglio Puteikio teismo proceso visuomeninių stebėtojų komiteto įsteigimo

Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, steigiame Naglio Puteikio teismo proceso visuomeninių stebėtojų komitetą.

Atkurtoji Lietuvos Respublika vis dar nėra iš tikrųjų teisinė ir visiems piliečiams lygiai teisinga valstybė. Teisminės valdžios ir teisėsaugos institucijų atskaitomybė ir atsakomybė valstybės piliečiams yra tik juridinė fikcija. Šalies Konstitucijoje įrašytas teisingas ir demokratinei teisinei valstybei būtinas teisminės valdžios nepriklausomumo nuo kitų valdžios šakų principas Lietuvoje įgyvendintas taip, kad teisminė valdžia yra atribota ne tik nuo kitų valdžių, bet ir nuo visuomenės. Teismai ir teisėsaugos institucijos tapo uždaromis įstaigomis. Piliečiai neturi jokių galimybių kontroliuoti jų veiklos. Nors šiose institucijoje dirba nemažai sąžiningų teisėjų ir pareigūnų, pati teismų ir teisėsaugos sistema nepajėgia nešališkai ir objektyviai vykdyti teisingumo. Ji iš esmės tarnauja ne valstybės ir visų jos piliečių, bet įtakingų asmenų ir jų grupių interesams.

Teismų bylos nagrinėjamos uždarame teisininkų rate, nedalyvaujant visuomenei. Siūlymai sukurti net sovietmečiu formaliai egzistavusį teismo tarėjų institutą sąmoningai ignoruojami. Todėl egzistuoja visos prielaidos teisėsaugos institucijoms ir teismams tapti savavališko susidorojimo su atskirais piliečiais įrankiais.

Ryškiu ir plataus atgarsio visuomenėje sulaukusiu abejotinos teisėsaugos institucijų veiklos pavyzdžiu tapo Nagliui Puteikiui iškelta baudžiamoji byla. Visuomenei žinomos jos iškėlimo aplinkybės duoda pagrindo būgštauti, kad prasidėjęs teismo procesas gali tapti dar vienu suinteresuotų asmenų grupės mėginimu, pasitelkus šalies teisėsaugos institucijas, susidoroti su viešąjį interesą principingai gynusiu pareigūnu.

Steigiamas Naglio Puteikio teismo proceso visuomeninių stebėtojų komitetas stengsis, kad ši baudžiamoji byla būtų nagrinėjama atvirai ir skaidriai. Visomis teisėtomis priemonėmis sieksime, kad teismo sprendimas būtų nešališkas ir objektyvus, o jo juridinis pagrįstumas ir nuosprendžio motyvai nepriklausomai nuo bylos baigties būtų išviešinti ir įtikinamai paaiškinti visuomenei.

Numatomos šios pagrindinės Komiteto veiklos kryptys:

• visuomenė bus išsamiai informuota apie šios bylos iškėlimo aplinkybes;
• bus nuolatos stebima teismo proceso eiga ir apie ją reguliariai informuojama visuomenė bei žiniasklaida;
• apie byloje priimto nuosprendžio motyvus bus informuota visuomenė šitaip sudarant jai galimybę objektyviai įvertinti nuosprendžio pagrįstumą ir adekvačiai į jį reaguoti.

Tikime, kad šio komiteto įsteigimas ir teismo proceso stebėsena taps vienu iš pirmųjų realių žingsnių ir svarbiu precedentu siekiant pagrindinio tikslo – sukurti visuomeninių tarėjų institutą Lietuvos teismuose bei iš esmės pertvarkyti visas teisingumą vykdančias įstaigas paverčiant jas demokratiškomis, atviromis ir piliečių pasitikėjimą turinčiomis institucijomis.

Kviečiame visus geros valios Lietuvos piliečius paremti šią pilietinio solidarumo iniciatyvą ir tapti  veikliais Komiteto nariais.

Pasirašyti galima nurodant savo vardą, pavardę ir kontaktinius duomenis (el. pašto adresą) šio pareiškimo komentaruose arba adresu info@propatria.lt (laiško temoje nurodant: dėl stebėtojų komiteto).

Parašai:

1. Abromaitis Antanas
2. Almonaitienė Junona
3. Almonaitis Vytenis
4. Andrijauskas Antanas
5. Ašmantas Leonas
6. Bakas Vytautas
7. Baranauskas Tomas
8. Budnikas Vytautas
9. Bukauskas Gintautas
10. Čiuldė Edvardas
11. Daraškevičius Valdas
12. Daujotis Eduardas
13. Daujotis Vytautas
14. Drėmaitė Gražina
15. Gadliauskienė Janina
16. Genzelis Bronislavas
17. Grinius Lukas
18. Jankauskas Algimantas
19. Jasaitis Jonas
20. Jokubėnienė Danutė
21. Karalius Audrys
22. Kolesnikovas Vytautas
23. Kontrimas Gediminas
24. Kubilius Mindaugas
25. Leonavičius Bronius
26. Leščinskaitė Irma
27. Maldeikienė Aušra
28. Markuckas Marius
29. Maziliauskas Mantas
30. Medelis Linas
31. Mieželaitytė Daina
32. Miškinytė Jolanta
33. Nakas Audrius
34. Ozolas Romualdas
35. Pakalnis Romas
36. Paplauskis Erlandas
37. Povilionis Vidmantas
38. Ptašek Maja
39. Radžvilas Vytautas
40. Reinikis Arūnas
41. Rubavičius Vytautas
42. Sinica Vytautas
43. Skrupskelis Eugenijus
44. Stasiulis Nerijus
45. Stonis Paulius
46. Švedarauskas Stanislovas
47. Vaitkevičius Vykintas
48. Varnaitė Diana
49. Vosylienė Ramunė
50. Zasimavičius Linas
51. Zelvaras Gediminas
52. Žeimienė Skirmantė
53. Žukienė Vaiva
54. Abaravičius Gintaras
55. Masiliūnas Alvydas
56. Juknevičius Stanislovas
57. Klenys Modestas
58. Jonaitis Jurgis
59. Lesniauskienė Eglė
60. Skauronas Elegijus
61. Jančaras Donatas
62. Mačiulaitis Zenonas
63. Mockevičius Arminas
    
64. Jančaras Donatas
65. Skuodis Rimantas
66. Paštukas Povilas
67. Vidūnas Vytis
68. Čepulytė Aistė

Matyt trūksta laisvės. Laisvė nėra tik formalus pilietinių sąlygų įsivardijimas. Ar galiu būti laisvas, jeigu mano kieme yra nesaugu? Juk taip ribojamas mano pasirinkimas laisvai būti mano individualioje ir kartu mano kaimynų bendrabūvio erdvėje. Laisvė yra žmogaus visavertiškos sklaidos ir būvio sąlyga. Visavertiškas žmogaus būvis, tvirtinamas saviverte ir savigarba, ir yra žmogaus išgyvenama laisvė.

Kokio tad visavertiško būvio trokšta pilietiškas Lietuvos jaunimas? Ko mums trūksta Lietuvoje? Kodėl kai kurie žmonės iš čia išvažiuoja? Kodėl jie nenori čia būti ir kurti kartu su mumis? Žinia, individualių priežaščių atrastume tikrai daug ir įvairių. Tačiau akivaizdu, kad mūsų valstybė menksta ne tik kiekybiškai, bet ir piliečių bendrabūvio kokybe; bendrabūvio, kuris yra visavertiško indvidualaus, taigi, pilietinio būvio sąlyga. Ką turiu omenyje?

Bendras piliečių būvis (graikiškai – politeia) nusako piliečių tarpe įsivyravusį bendrumą. Piliečiais esame tiek, kiek susibūname su valstybę sutvėrusia bendruomene. Tai reiškia, kad konkretaus žmonių viseto bendrumus ir bendrybes įsisaviname kaip savus. Kuo asmeniškai savastingesni yra pastarieji bendrumai, tuo juos įbendrinantis pilietiškumas yra stipresnis. Stiprią savastį išgyvenantis pilietis su pasidižiavimu vadina save „patriotu“. Būtent valioje ir intelekte įsavintos bendrybės ir apibrėžia piliečių bendrabūvį kaip vientisą vertės įvykį – bendruomenės tapatybę. Mūsų atveju šią tapatybę įvardijame „Lietuvos“ vardu. Ar priešų tankų akivaizdoje, ar Lietuvos krepšinio rinktinės sutiktuvėse šią tapatybę ir tvirtiname balsiai skanduodami: LIETUVA!

Ne beprotiškos užmačios vedini, bet dėl intelekte ir valioje puoselėjamos LIETUVOS tapatybės Lietuvos vyrai išėjo į miškus kovoti prieš svetimtautį ir svetimkūnį už jiems savastingą visavertį bendrabūvį. Būtent „dėl Lietuvos laisvės“, t.y. bendruomenėje besiskleidžiančio savo vertingojo būvio, šaltą sausio naktį mes taip pat gynėme mūsų bendrabūvį atstovaujantį Respublikos parlamentą.

Po dvidešimt ir kelių metų suverenaus būvio atgavimo nauja Lietuvos karta vėl kelia klausimą: kokia yra Lietuvos bendrabūvio vertė? Ar tikrai TAI yra visa vertė, kurią esame įgalūs išpuoselėti Lietuvoje? Ar TAI ir yra Lietuvos, t.y. mūsų laisvė? Šį klausimą čia keliame, nes viliamės toliau puoselėti ir auginti mūsų bendrabūvio vertę. Ne tik jūs esate jauni, esame jauni mes visi – Lietuvos piliečiai. Jauni bendrabūvio vertės įsisavinamo ir atpažinimo lygiu.

Matyt tokiu būdu iškeltoje problemoje ir slypi šioje diskusijoje keliamas klausimas apie politikos ir moralės santykį. Patyrinėkime šias sąvokas ir kartu piliečių bendrabūvio esmę.

Pirminė lotyniško žodžio mos, iš kurio ir kilo žodis moralis, reikšmė yra valia. Ilgainiui šis žodis ėmė reikšti „paprotį“. Galime lengvai susieti ir nuspėti šio žodžio reikšmės plėtojimosį kryptį. Romėnų bendruomenėje valia būti individualiai tuo pačiu išreiškė ir bendruomeninę būvio formą – tai, kas tapo benduruomenei įprasta, arba „paprotinga“. Žmonių tarpe įprasta iš esmės tegali būti tik tai, kas yra pripažįstama, kaip gera visai bendruomenei, todėl ir tvaru ir, vadinasi, protinga. Nes tik tverinati vertė yra gėrybinga ir jos rinkimasis yra protingo būvio įvykis. Valia būti bendruomenėje ir bendruomeniškai, tad, neišvengiamai atveda prie įprastų ir visuotinai atpažįstamų ne tik gero elgesio, bet ir teisingo mintijimo – teisingo būvio ir tvarių teisaus būvio formų, arba teisės. Vadinasi, paprotinga yra tai, kas yra gėrybinga, vadinasi – teisu.

Kitaip tariant tariant, Vakarų kultūros pagrinduose moralė ir teisė iš esmės sutampa. Teisė tėra įsisąmonintas ir bendruomenėje formaliai teigiamas paprotys. Teisė yra privaloma kaip visiems akivaizdžiai ir suprantamai įstatanti (constitutio) bendrabūvio gėrį (bonum commune). Iš čia kyla ir supratimas, kad ir valstybės Konstitucija yra tapati piliečių moralei ir ji yra tvirtinama sulig kiekvienu gėrybingu, arba moraliu, piliečio aktu.

Šis samprotavimas mus būtinai atveda prie sąžinės sampratos. Iš principo „sąžiningu“ mes laikome veiksmą, kuris teigia bendrabūvyje puoselėjamą gėrį. Sąžininga yra tai, kas gera, taigi tai, kas visuotinai konkrečioje bendruomenėje atpažįstama ir teigiama kaip jai visuotinas gėris. Ir moralės, ir iš jos kylančios teisės pamatas yra sąžiningai valingas veiksmas. Tik tokiu veiksmu yra telkiamas žmonių bendrabūvis, kurį, brandžiai sutelktą, ir vadiname valstybe. Tad ir mums savastingo bendrabūvio „Lietuvos“ pagrindas tegali būti sąžine grįstas, taigi, teisingas valios aktas.

Dabar gi susivokime „politikoje“. Matyt rimtas iššūkis – „susivokti politikoje“. Mat mūsų laikais ši sąvoka tapo itin plati. Žiūrėk, ji apima ne tik elitinius, bet ir šiaip fantazuojančius veikėjas!

Pabandykime toliau atsekti pirmines bendrabūvio, arba politėjos, prigimtį nusakančias prasmes ir – galbūt! – susigaudyti šiuolaikinėje politikoje. Žinia, graikiškas būdvardis politikōs nusako bendrąjį ir viešąjį piliečių gėrį įvairiausiose jo formose. Visa, kas priklauso politėjai, t.y. piliečių bendrabūviui plačiąja prasme, ir yra politikōs, t.y. politiška. Vadinasi, atsiremiant į čia jau aptartas sampratas, belieka apibendrinti, kad politika yra sąžine grįstas valingas piliečių bendrabūvio tarpsmas, o taip pat ir kūrimąsis. Tad visas bendrabūvis yra politiškas arba pilietiškas (žinia, graikiški „politēs“,„politos“ lietuvių kalboje verčiasi „pilietis“, „pilietiškumas“) tiek, kiek piliečiai susivokia tarpstantys ir kartu bendruomeniškai kuriantys bendrąjį gėrį. Tad kiek pilietis yra valingai sąžiningas, t.y. moralus ir teisingas, tiek jis ir yra politiškas.

Atstovaujamos demokratijos laikuos „politikai“ nebūtinai tapatinasi su „piliečiais“. Būti politku reiškia profesionaliai atstovauti piliečių visumą, t.y. užsiimti politka kaip amatu. Atsiranda nelemtoji dvejybė ir kartu dialogas, arba net karas, tarp politikų ir piliečių. Koks gi turėtų būti teisingas tarp jų santykis? Šis klausimas yra aktualus būtent todėl, kad atstovavimo santykis niekada nėra visiškai akivaizdus. Atstovavimas gali lengvai virsti manipuliavimu. Kodėl? Čia atsiremiame į žmogaus prigimties ir jo prigimtinės buklės klausimus.

Didieji graikų filosofai kėlė absoliučiai teisingos, t.y. žmogaus prigimtį atitinkančios, politeios sąrangą ir protingąjį, vadinasi, pilietišką žmogaus būvį. Politėjos gėris, anot metafizikų, tegali būti statomas tik ant žmogaus prigimties pamatų. Savęs pažinimo klausimas tapo neišvengiamu ir buvo iš esmės susietas su politinio būvio problema. Politinio būvio problema akivaizdžiai atsiskleidžia kasdienoje. Žmogus yra linkęs individualiai įsisavintą gėrį iškelti aukščiau bendrojo, t.y. protingojo ir kartu paprotingojo bendruomenėje, gėrio. Dar daugiau, žmogus siekia pastarąjį gėrį pajungti individualaus įsigalinimo orgijai. Pavyzdžių pasaulio istorijoje ir posovietinėje kasdienoje yra apstu.

Tokį prigimtyje slypintį blogį, vadinasi ir polinkį į kito žmogaus ir bendruomenės naikinimą, radikaliai įvertino Kristaus dokrina. Anot Apreiškimo, žmogaus prigimtis serga mirtimi. Prigimtinė nuodėmė reiškia Dievo – gyvasties šaltinio – atmetimą, vardan šėtoniškos troškimo individualiai kaupti galią ir lygintis su Dievui. Žmogaus susibuvimo su šėtonišku būviu rezultatas yra mirtingumas ir nenumaldomas polinkis į susidievinimą. Atsidūręs prigimtiniame neįgalume, t.y. mirtingume, žmogus neišvengimai siekia įgalinti savąjį gyvastį – įsigalinti. Kyla protingo ir Dievo gyvasties įstatą atitinkančio įsigalinimo būdo arba jo atmetimo dilema. Nes aklas galios siekimas ir yra žmogaus prigimtyje slypinti šėtoniška pagunda „būti galinguoju dievu“. Todėl egoizmo ir mirtingojo trumparegiškumo vienutėje besiblaškantis žmogus sunkiai stato jam savastingą, anot didžiųjų klasikų ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Apreiškimo, bendruomenišką, taigi, visavertiškai protingąjį būvį.

Taigi grįžtame prie klausimo, koks turėtų būti teisingas santykis polietėjos atstovų su atstovaujamaisiais? Atstovavimas yra kilni misija. Nes būti išrinktu atstovauti ir kurti bendrąjį piliečių gėrį reiškia, iš tiesų, sutapti su pačio Kūrėjo misija. Sukurtas pagal Kūrėjo panašumą ir sąmoningai gera valia su Kūrėju žmogaus gyvasties tvėrimo akte bendradarbiaujantis atstovas, mūsiškai, politikas,gali kurti tai, kas visuotinai (konkrečios bendruomenės arba valstybės mastu) GERA.

Aišku, tą jis daro kaip galią turintis Kūrėjas … Tačiau štai čia ir išnyra lūžio taškas. Kaip „turintis galią“, tačiau nebūtinai „kaip Kūrėjas“. Kilnios misija „bendradarbiauti su Kūrėju“ galima labai lengvai išsižadėti, kai žmoguje neįveikiamai suspurda įsidievinimo pagundos . Kam „būti kitam“ valingai ir sąžiningai, kai galiu „būti sau“ ir tik sau. Juk tai yra taip gera.

Jeigu bendruomenės nariai menkai tepažįsta savąją savastį, nėra joje įsišaknijęs, jie sunkiai susivokia ir visavertiškai protingame būvyje – tai, kas yra savastinga bendruomeniškai žmogaus prigimčiai. Vadinasi, jie nebūna visavertiškai prigimties prasme atsakingi už save ir nėra laisvi. Tuomet jie renkasi tai, kas naudinga individualaus įsigalinimo prasme. O tai yra „visų karo prieš visus“ principas. Taigi jei galią įgyjęs politikas yra jau nebe laisvas ir nebe žmogiškas Kūrėjo prigimties įstato prasme, jis ima veidmainiauti ir manipuliuoti kilnios misijos vardu jam suteikta galia– tiesiog tvirtinti savąją naudą, o ne sąžinignai ir valingai statyti bendrabūvį. Populiarioje kalboje mes tai vadiname „politikavimu“.

Lietuva, prieš dvidešimti metų išnirusi iš sovietinio slibino nasrų, vis dar gydosi žaizdas. Savasties atpažinimas ir įsisavinimas mūsų pieličių tarpe vis dar gležnas. Vadinasi, ir sąžinės pamatai bendrabūvio, taigi, pilietinio veikimo lauke yra silpni. Nenuostabu, kad piliečių atstovai, mūsų politikai, vis dar yra lengvas galios pagundos grobis. Kol kas mūsų krašte retas, kuris atpažįsta kilniąją politiko misiją ir ją vykdo. Todėl Lietuvos jaunimas ir klausia: ar tikrai esame laisvi? Ir kokiam visavertiškam bendrabūviui esame įgalūs?

O kadangi klausimą visgi keliame, todėl šį pranešimą baigiu vilties kupinu žvilgsniu į jus ir į ateitį:

O kokia tu esi ir kokia gali būti, mano Lietuva? Kada gi sužydės sielos lelijos grožis ir kilnumas šioje žemėje?

Valdymas universiteto idėjos raidoje 

Jei universiteto personalą sudaro bendraminčiai, kurie savo gyvenimo prasme laiko tiesos ieškojimą, o materialinis gerbūvis jiems reikalingas tik tiek, kiek jo reikia netrukdomam gyvenimo įprasminimui, tai tokiam universitetui nereikia valdymo. Bendraminčiai visada susitars ir susitarimo laikysis. Kada egzistavo toks bendraminčių universitetas? Seniai. Tada, kai mokslas nebuvo suvokiamas kaip viena iš gamybinių jėgų, kai mokslas buvo tik keistuolių „ne iš šio pasaulio“ užsiėmimas. Tai tęsėsi šimtmečius – nuo pirmųjų universitetų, kuriuos antrojo tūkstantmečio pradžioje Europoje steigė ir išsilaikyti padėjo bažnyčia. Universitetai traukė žmones, trokštančius pažinimo, o ne vien išgyventi jiems skirtą gyvenimo tarpsnį. Poreformaciniu laikotarpiu ėmė kurtis ir pasaulietiški universitetai – juos kūrė turtingesnės vietinės bendruomenės, suvokusios aukštesnio išsilavinimo reikšmę bendruomenei. Nors tokius universitetus dažniausiai valdė tarybos sudarytos iš vietinėje bendruomenėje aukštesnę reputaciją turinčių asmenų, bet ir juose akademikai turėjo laisvę pagal savo supratimą ieškoti tiesos.

Padėtis ėmė keistis, kai ėmė ryškėti, jog mokslas siūlo naujas technologijas darančias žmogaus gyvenimą ir patogesnį, ir lengvesnį. Pajutusi mokslo teikiamą naudą, valstybė ėmė steigti viešuosius universitetus ir skirti jiems finansavimą, suintensyvėjo verslo investicijos, o jauni žmonės, pamatę kad iš mokslo galima prasigyventi, pradėjo daugiau veržtis į universitetus. Prasidėjęs devynioliktajame amžiuje, šis procesas dvidešimtajame amžiuje įgijo didelį pagreitį – aukštasis išsilavinimas tapo masiniu. Šie dramatiški pokyčiai turėjo neišvengiamai pakeisti (ir pakeitė) universiteto būseną. Universitetui tapus masiniu, jame susibūrė įvairiausių interesų žmonės. Savo gyvenimo prasmę matantys pažinime neišnyko, bet šalia jų atsirado skaitlingesnės grupės, kurių interesai gerokai skyrėsi nuo pirmųjų ir apie kurių interesus apibendrintai galima pasakyti, jog jų tikslas yra prasigyventi ir gauti daugiau asmeninės naudos iš mokslo. Trumpai tariant, universitete dėl visuomenės moksle įžvelgtos naudos akademinė bendruomenė pasidarė labai nevienalytė atskirų jos narių interesų prasme. Senoji bendramintiškumu ir tarpusavio supratimu grįsta savivalda, aišku, nebetiko tokiai bendruomenei. Palikta savieigai, tokia padėtis kūrė konfliktines situacijas – atskiros interesų grupės imdavo gožti kitų interesų grupes. Valdymas turėjo keistis, tiksliau – turėjo atsirasti toks valdymas, kuris derintų interesus ir neleistų vieniems interesams užgožti kitus.

Universiteto idėja Šiaurės Amerikoje

Faktiškai anksčiausiai tai buvo suvokta ir padaryta Šiaurės Amerikoje. Tai buvo dėkingiausia dirva universiteto keitimuisi – atvykėliai iš Europos steigė universitetus ir netrukdomi tradicijų galėjo eksperimentuoti su geriausiomis Europos universitetų idėjomis. 1636 m. pagal Didžiosios Britanijos Karalystės Oksfordo ir Kembridžo universitetų pavyzdžius buvo įsteigtas Harvardo koledžas, kurio statutas praktiškai atkartojo Kembridžo universiteto statutą. Savo ruožtu Harvardo universitetas tapo pavyzdžiu kitiems angliškoje Amerikoje besikuriantiems universitetams. Gana greitai pasirodė, jog angliškoje Amerikoje beveik neįmanoma sukurti universitetą, jungiantį didesnį skaičių koledžų: pirma, buvo mažai tikėtina, jog Didžioji Britanija tokiam universitetui suteiktų reikalingą karališkąją chartiją; antra kraštas buvo per daug neaprėpiamas, o žmonės pernelyg neturtingi. Viskas, ką buvo galima padaryti, tai kurti plačiai išbarstytus koledžus. Laikui bėgant, išryškėjo ir kitas kolonijinis nukrypimas nuo angliškų normų. Amerikos gyventojų sudėtis buvo labai heterogeniška, ir tai lėmė, kad universiteto valdymui steigiamų valdybų sandara buvo tarpkonfesinė, o bent viena iš šių valdybų ar tarybų būdavo visiškai pasaulietiška. Kiti labai svarbūs pokyčiai yra susiję su škotiška įtaka. Poreformaciniai Škotijos universitetai, priešingai Oksfordui ar Kembridžui, buvo labiau profesiniai orientuoti, ir valdomi ne akademinės bendruomenės, bet iškilesnių išorinių narių iš vietinės bendruomenės. Nors ir Harvardo universitetas laipsniškai keitėsi veikiamas Škotijos universitetų tradicijų, bet William ir Mary koledžas Virdžinijoje (antrasis universitetas, kuriam buvo suteikta karališkoji chartija) buvo iškart steigiamas pagal Škotijos universitetų pavyzdį – valdančiąją tarybą sudarė neakademinės bendruomenės nariai. Kai Jungtinės Amerikos Valstijos išsikovojo nepriklausomybę nuo Anglijos, Šiaurės Amerikos universitetų kūrimasis ir toliau vyko labai dinamiškoje aplinkoje, kuri buvo palanki ir naujų universitetinių idėjų išbandymui.

Devynioliktajame amžiuje JAV federalinės vyriausybės priimti du įstatymai, žinomi kaip Morrillo įstatymai (1862 ir 1890 m.), yra laikomi to amžiaus svarbiausiais aukštojo mokslo srities įstatymais. Pagal 1862 m. Morrillo įstatymą kiekvienai valstijai buvo skirta federalinės žemės (iš viso buvo skirta 70 tūkstančių kvadratinių kilometrų), kuri arba pajamos, gautos ją pardavus, turėjo būti naudojami steigti ir finansuoti universitetus bei koledžus. Pagal antrąjį (1890 m.) Morrillo įstatymą šioms mokykloms buvo pradėtos skirti federalinės subsidijos. Įstatymas paskatino ir valstijas skirti jų biudžeto subsidijas universitetams ir koledžams. Su Morrillo įstatymų priėmimu yra susijęs ir kitas esminis 19 amžiaus įvykis JAV aukštojo mokslo sistemoje – atsirado ir valstijų (state) universitetai, kurie buvo daugiaprofiliniai ir kurių tikslas buvo pirmiausia tarnauti valstijos reikmėms. Palaipsniui visuose universitetuose, kaip labiausiai pasiteisinusi, įsitvirtino aukščiausia vidinio valdymo institucija, sudaryta iš išorinių narių: valstijų universitetuose – globėjų tarybos (globėjus skiria valstijos gubernatorius), privačiuose universitetuose šias institucijas dažniausiai sudaro universiteto alumni.

Universiteto kaita Europoje

Europoje pokyčiai buvo daug lėtesni. Čia universitetai daug ilgiau išlaikė (nemaža dalis ir dabar išlaiko, ypač Rytų Europoje ir Viduržemio jūros baseine) tradicines valdymo formas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus pabaigoje dauguma geriausių pasaulio universitetų perėmė amerikietišką universiteto valdymo modelį. Europoje tai pirmiausiai padarė Jungtinė Karalystė – devintajame dešimtmetyje priimtas įstatymas visų universitetų valdymą atidavė išoriniams nariams. Pradžioje išorinių narių skyrimas buvo vyriausybės rankose – vyriausybė su universitetais suderindavo, kokios organizacijos deleguos savo narius į universitetų tarybas, vėliau išorinių narių parinkimas ir skyrimas buvo atiduotas universitetų nuožiūrai. Įdomu pažymėti, jog, nors įstatymas nustatė tokią valdymo formą visiems universitetams be išimties, bet Oksfordo ir Kembridžo universitetai nepakeitė savo tradicinės savivaldos – šių universitetų akademinė bendruomenė savivaldos reikalus iki šiol tvarko be didesnės išorinių narių įtakos. Jungtinės Karalystės vyriausybė nepuolė savo geriausių universitetų, nebuvo isteriškų šūkčiojimų apie „įstatymo viršenybę“, „teisinę valstybę“ – šie du universitetai visados buvo ir yra geriausių pasaulio universitetų dešimtuke, dažniausiai pirmajame penketuke. Tik 2007 m., praėjus keliolikai metų nuo minėto įstatymo priėmimo ir universitetų reformos pradžios, tuometinis JK ministras pirmininkas Gordonas Brownas pabandė „suvaldyti“ Oksbridžą (neformalus Oksfordo ir Kembridžo universitetų jungtinis pavadinimas). Pretekstas – Oksfordas atsisakė priimti vidurinės mokyklos valstybinių baigiamųjų egzaminų sistemoje aukščiausią (A lygio) įvertinimą gavusią abiturientę Laurą Spence. Ir anksčiau Oksforde bei Kembridže buvo tokių atvejų – stojant į šiuos universitetus aukščiausio valstybinio egzamino įvertinimo nepakanka, priėmimą galutinai lemia stojančiojo pokalbis su universiteto priėmimo komisija. Tačiau ankstesni atvejai nebuvo tiek pagarsinti, kiek išgarsėjo Laura Spence.

Tačiau ir ministras pirmininkas galiausiai turėjo atsitraukti. Pasipriešino JK visuomenė ir žiniasklaida, kuri Gordonui Brownui pasiūlė nukreipti savo vyriausybes pastangas į problemines JK aukštojo mokslo sritis ir nuolat prisiminti: „netaisyk to, kas nėra sugedęs“.

Kaip Oksfordui ir Kembridžui su savo šimtmečiais nekintančia savivalda pavyko išlikti pasauliniais universitetų lyderiais, kai kontinentinėje Europoje panašaus amžiaus ir net senesnius universitetus (Bologna, Sorbonne, Salamanca, Padua ir t.t.) su panašia savivalda aplenkė žymiai jaunesni JAV universitetai ir net kituose kontinentuose įsikūrę universitetai, perėmę amerikietišką universiteto valdymo modelį?

Atsakymas stulbinamai paprastas. Oksbridžas išliko pasaulinis lyderis dėl to, kad jis nepasikeitė – iki šiol tai pažinimo „fanatikų“, t. y. jau anksčiau minėtų bendraminčių sambūris. Bendraminčiai geriausiai tvarkosi sutarimu ir jiems nereikia korporacinio valdymo – nepriklausomų narių iš išorės, kurie derintų Oksbridžo bendruomenės interesus viduje ir su išore. Nei vienas kitas JK universitetas negali pasigirti tokiais mokslo pasiekimais, humanitarikos kūriniais, tokiu išugdytu kultūros – mokslo, meno, politikos, verslo ir t.t. – elitu, kokius pasiekė ir išugdė Oksbridžas.

Oksbridžas „guodžia“ kritikus – gal būt per šimtą metų ir jam reikės padaryti kitą žingsnį. Iki šiol Oksbridžas galėjo nepasikeisti tik dėl to, kad jis per visus šimtmečius nenutrūkstamai išlaikęs universiteto esmę tapo pasauliniu bendraminčių traukos centru. Žmonių, kuriems gyvenimo prasmė yra pažinimas visada buvo ir tebėra mažuma, ir jie iš viso pasaulio veržiasi į Oksbridžą. Oksbridže jie dauguma. Oksbridžas kiekvienais metais sulaukia A lygio stojančiųjų iš viso pasaulio. Jis gali sau leisti pokalbio su A lygio stojančiaisiais metu atpažinti ir atsirinkti bendraminčius – pažinimo „fanatikus“. Vėliau susikūrę universitetai ar universitetai, kurių istoriją kontinentinėje Europoje prigesindavo ar pertraukinėjo negandos, okupacijos, karai, nebuvo tokie galingi traukos centrai ir tokios prabangos sau leisti negali. Be to, universitetams užkariavus kitus žemynus ir dvidešimtajame amžiuje universitetiniam išsilavinimui tapus visuotinai pripažinta vertybe, universitetai privalėjo atsiliepti į šiuos iššūkius.

Universitetais išliko tie, kurie ir tapę masiniais išlaikė savo paskirtį – išliko vieta, kur, teisės filosofo Ronaldo Dworkino žodžiais, žmonės ugdosi gebėjimą ieškoti tiesos, įsipareigojimą neišpažinti to, ką mano esant klaidingu, įsipareigojimą atvirai pasisakyti už tai, ką mano esant teisinga, ir supratimą, kad tiesą nepriklausomai kaupia išmanantys atskiri asmenys ir kad ji negali būti montuojama pagal autokrato ar daugumos balsą. Tačiau senoji tradicinė sutarimu grindžiama savivalda jau nebegalėjo užtikrinti, kad labai skirtingi žmonės tame pačiame universitete galėtų netrukdomai tai ugdytis. Universitetai privalėjo keistis, ir jie keitėsi. Šiaurės Amerikoje išplėtota poreformacinių Škotijos universitetų patirtis grįžo į Europą. Atsirado nepriklausomų išorinių narių tarybos, kurių paskirtis – ne administruoti universitetą, bet prižiūrėti, kad akademinėje bendruomenėje nepradėtų vyrauti atskirų grupių interesai, nesuderinami su universiteto paskirtimi ir jo atsakomybe už visuomenės raidą. Toks valdymas turi analogą versle – vadinamąjį dualistinį korporacijos valdymą (direktorių valdybą, kurią renka akcininkai, ir stebėtojų tarybą, kuri sudaroma iš išorinių narių ir kuri stebi korporacijos veiklą bei prižiūri direktorių valdybą). Tačiau tokia analogija kartu ir klaidina – verslo korporacijos, o tuo pačiu ir jos valdymo efektyvumas vertinamas tik pagal ekonominės naudos kriterijus.

Šalies kultūrinės tradicijos ir universiteto valdymas

Akivaizdu, kad išorinių narių atsakomybė milžiniška ir kad ne kiekvienas, net ir pasiekęs didžiausių laimėjimų savo profesinėje srityje, gali būti tokiu nariu. Profesinė patirtis būtina, bet jos nepakanka – moralinės savybės yra svarbesnės. Ten, kur tai tapo šalies kultūrine tradicija –JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Šveicarijoje. Nyderlanduose, Skandinavijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje – dabar telkiasi didžiuma geriausių pasaulio universitetų.

Nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje neatsiras naujas Oksbridžas. Tačiau penkiasdešimt šimtą metų nenutrūkstamai puoselėjant išorinių narių kultūrą, Lietuvos universitetai galėtų atsistoti šalia geriausių pasaulio universitetų. Ar tai realu? Nugirdę atskiras nuotrupas apie būtinybę atverti universitetą rinkai ir sumoderninti jo valdymą pagal rinkos reikalavimus – perimti verslo korporacijos valdymo principus, Lietuvoje šio reikalo entuziastingai ėmėsi klerokomjaunuoliai – Laisvosios rinkos instituto libertarai ir „Naujojo Židinio – Aidų” krikščionys. Užsitikrinę Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos partijų paramą klerokomjaunuoliai įteisino universitetų kaip verslo korporacijų valdymą. Pagrindinis kriterijus atrenkant išorinius narius tokių korporacijų valdymui buvo ištikimybė lietuviškojo libertarizmo idėjoms ir klerokomjaunuoliams. Taip per tris metus išorinių narių dalyvavimo universiteto valdyme idėja buvo visiškai diskredituota, o galutinai ją palaidojo Konstitucinis Teismas.

Vilniaus universitetas klerokomjaunuoliams siūlė kitokią išorinių narių atrankos tvarką – universitetas pats turėtų atsirinkti išorinius narius. Klerokomjaunuoliai atmetė šią idėją, nors tokia tvarka yra keliose Europos šalyse. Gali būti, jog po Konstitucinio Teismo sprendimo tai vienintelis kelias. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tokiu atveju bus pasielgta pagal lietuviškos kultūros tradiciją – bus pasirenkami tokie išoriniai nariai, kurie nekels grėsmės universitetų hierarchinėms struktūroms.

Atrodo, teks palaukti, kol išsivaduosime iš konformizmo kultūros. Bet ar lauks mūsų pasaulis?

Sąjūdžio pastangas atkurti Lietuvos valstybę rėmė dauguma Lietuvos žmonių. Tačiau Nepriklausomybės turinys, tikslas ir prasmė iš pat pradžių buvo suvokiami skirtingai. Netruko paaiškėti, kad demokratiška, suvereni ir moderni valstybė buvo ne visos Tautos bendras ir aukščiausias tikslas.

Didelė Lietuvos visuomenės dalis ir daugelis sąjūdininkų Nepriklausomybę suvokė ir vertino tik kaip galimybę atsikratyti TSRS centrinės valdžios. Abejingumas demokratijos, Tautos laisvės ir suverenios valstybės idealams iš pat pradžių nulėmė vertybinį ir politinį Sąjūdžio dvilypumą. Būdamas demokratinis tautinio išsivadavimo judėjimas, jis tuo pat metu buvo sovietinės nomenklatūros, siekusios tik savarankiškai ir savo nuožiūra valdyti kraštą, egoistinių politinių ir ekonominių siekių išraiška.

Sąjūdžio dvilypumas ir tautinių bei patriotinių jėgų silpnumas tapo palankia dirva bręsti antisąjūdinei kontrrevoliucijai. Vos atkūrus valstybės nepriklausomybę, ją įvykdė Sąjūdyje ir LKP įsivyravę nomenklatūrinininkai arba iki tol nomenklatūrai formaliai nepriklausę, bet troškę patekti į jos  gretas žmonės. Ši kontrrevoliucija padėjo Lietuvoje įsitvirtinusios nomenklatūrinės-oligarchinės politinės santvarkos pagrindus ir sukūrė prielaidas nykti dar nespėtam įtvirtinti šalies suverenumui ir valstybingumui.

Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo naujas valdantysis politinis sluoksnis, kurį daugiausiai sudaro sąjūdinės ir komunistinės nomenklatūros atstovai. Tautos siekiai ir valstybės interesai jam buvo ir yra svetimi. Todėl naujais pavidalais atgimė pataikavimas svetimiesiems ir kolaboravimas – įprotis tarnauti ne savo Tautai ir valstybei, o tik globalios galios centrams ir kitoms valstybėms. Neatsitiktinai vykstant deryboms dėl svarbaus ir būtino geopolitinio žingsnio – šalies įsitraukimo į Vakarų pasaulio struktūras – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesai nebuvo ginami.

Nors ir turinti tam tikras NATO teikiamas saugumo garantijas, Lietuva šiuo metu faktiškai yra nesavarankiška ir antrarūšė Europos Sąjungos provincija. Pakeisti šią padėtį ir atkurti lygiaverčius ir lygiateisius Lietuvos santykius su strateginiais partneriais ir trečiosiomis šalimis įmanoma tik įvykdžius esmines valstybės vidaus gyvenimo reformas, leidžiančias ne tik išsaugoti Tautą, bet ir užtikrinti garbingą Lietuvos vietą nepriklausomų pasaulio šalių bendrijoje.

Pagrindinės reformų kryptys ir tikslai turėtų būti šie:

Asmens ugdymo ir švietimo bei teisinėmis priemonėmis stabdyti sąmoningai vykdomą visuomenės demoralizavimą ir masinę antivalstybinę propagandą ir nuosekliai įgyvendinti kryptingą ir ilgalaikę valstybinę tautinės, istorinės ir pilietinės sąmonės gaivinimo ir plėtros politiką;

Atkurti Tautos kaip valstybės suvereno teises – įvykdžius esminę politinės ir rinkimų sistemos reformą realiai įgyvendinti demokratinę piliečių savivaldą;

Įtvirtinti Lietuvoje teisinės valstybės principus – įvykdyti teisminės valdžios ir teisėsaugos institucijų reformą, turinčią laiduoti demokratinę jų atskaitomybę ir atsakomybę piliečiams;

Smarkiai sumažinti Tautos vienybę ir valstybingumo pagrindus griaunančią ekonominę ir socialinę  atskirtį šalyje  – įgyvendinti esmines ekonomikos bei socialinės rūpybos srities reformas.

Šios reformos turi tapti pirmaisiais žingsniais į Ketvirtąją – posteuropinę – Lietuvos Respubliką. Tokia Respublika bus vienintelis Tautos ir valstybės išlikimo laidas globalizmo unifikuojamame ir niveliuojamame pasaulyje. Tai bus Lietuva, ištvėrusi visus „europeizacijos“ eksperimentus ir išmėginimus. Dabartinis Europos Sąjungos integracijos ir plėtros projektas grindžiamas dviejų moraliai ir politiškai bankrutavusių Apšvietos ideologijų – liberalizmo ir komunizmo – samplaika. Todėl jis yra negyvybingas ir neturi ateities. Vykstantis beprasmiškas ir nusikalstamas nuo amžių Europoje gyvenančių tautų „europeizavimas“ reiškia tai, kad žemyno tautas mėginama „perdirbti“ primetant joms šių tvirtais giminystės saitais susijusių ideologijų brukamas vienpusiškas ir iškreiptas žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratas.

Posteuropine vadinsis Europa, nusikračiusi prieš du šimtmečius jos gyvybines ir kūrybines galias pradėjusių varžyti ir sekinti ideologinių pančių. Atkakliai ir kantriai kurti naują ir gyvybingą Europą – tokia yra metafizinė ir istorinė Lietuvos buvimo Europoje ir pasaulyje prasmė. Jeigu bus tvirtai ir nuosekliai einama šiuo vieninteliu ateities perspektyvą atveriančiu ir valią bei viltį gyventi įkvepiančiu  keliu, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai Europa susigrąžins ir jos dvasinę esmę atitinkančią politinę ir teisinę formą. Tik tokia – prie savo dvasios ir savasties šaltinių grįžusi ir savąjį tapatumą vėl atradusi – Europa bus saugūs ir jaukūs mūsų Tautos ir valstybės fiziniai ir dvasiniai namai. Sąmoningai ir valingai kuriama Ketvirtoji Lietuvos Respublika užims lygiateisę ir garbingą vietą Europoje, puoselėjančioje jos tautų savitumą ir gerbiančią bei saugančią jų sukurtų ir gintų valstybių suverenumą. Tai bus ta pati sena ir kartu atsinaujinusi Europa. Jeruzalė, Atėnai ir Roma – amžinieji dvasinio, intelektualinio ir politinio jos tapatumo simboliai, yra ir liks Lietuvos šimtmečius trunkančios istorinės piligrimystės kelrodės gairės.